Rodomi pranešimai su žymėmis Lukjanenko S.. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Lukjanenko S.. Rodyti visus pranešimus

2015/05/26

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis (Будущее). Iš rusų k. vertė Mikas Trečiokas. 512 p., Vilnius: Novelita, 2014. ISBN 9786098127072

Pastaraisiais metais madingų ir sparčiau nei grybai po lietaus dygstančių distopijų kontekste Dmitrijaus Glukhovskio debiutas „Metro 2033“ buvo velniškai vykęs. Kas be ko, rašytojui negresia būti apkaltintam nokautuojančiu siužeto originalumu, tačiau tik idėjinis postapokaliptinio žanro nekentėjas gali tvirtinti, esą dinamiškas „Metro 2033“ naratyvas neįtraukia ir kelia žiovulį. Debiuto sėkmės inspiruotas tęsinys „Metro 2034“ jo laukusiems smalsuoliams tapo šiokia tokia staigmenėle – šįkart D. Glukhovskis savajame metro požemyje užšoko ne ant „praminto“ dinamiško veiksmo eskalatoriaus, bet žengė neskubraus vyksmo takeliu. Žingsnis po žingsnio autorius leidosi į pafilosofavimus, klibino egzistencines dilemas, hamletiškus būti-nebūti klausimus. Nesiginčiju, saikingai subalansuoti tokie nukrypimai reikalo negadina, nors ir lėtesnio tempo „Metro 2034“ vis tiek yra pagauli istorija. Bet. Bet bet bet... Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant tenka konstatuoti, kad antrajame metro pasėtos egzistencializmo sėklos, entuziazmo ir populiarumo patogeno paveiktos, mutavo į nevaržomai suvešėjusią pseudodidaktiką. Pastarosios auka ir tapo „Futu.re/Ateitis“.

2013/12/08

Sergej Lukjanenko. Genomas

Genomas: mokslinis fantastinis romanas / Sergej Lukjanenko. - Kaunas: Naujasis Eridanas, 2005. - 317, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 343). - ISBN 9955-10-134-2.

Mano simpatijas Sergejus Lukjanenko užkariavo daugiau nei prieš dešimtmetį, vieną kaitrią vasaros naktį, kai iki aušros nieku gyvu negalėjau iš rankų paleisti „Atspindžių labirinto“. Dar ir šiandien užplūsta jaudulio banga, prisiminus to skaitinio sukeltus įspūdžius. Beje, drįstu manyti, kad man pritartų daugelis rašytojo gerbėjų — tai buvo kažkas tooookio! Kad S. L. turi talentą kurti nuotykinę fantastiką — nekyla jokių abejonių. To talento neužgožia net ir neretai apninkąs kūrinių tiražavimo įspūdis. Įtaigus ir sklandus pasakojimas, pagaulūs charakteriai, ne visada nuspėjami siužeto vingiai — visa tai ir prasčiausias rašliavas ištempia iki skaitytinų lygio. O jeigu dar palygintume su kokiu L. Nivenu ar R. Zelazny (teatleidžia man jų gerbėjai) — S. L. anuos visa galva pranoksta.

2013/05/28

Aleksandr Gromov. Lemingo metai.

Lemingo metai : mokslinis fantastinis romanas : (šiuolaikinė utopija) / Aleksandr Gromov. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2003. - 267, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 259). - ISBN 9955-10-050-8.

Su A. Gromovu buvo taip: pirmasis mano perskaitytas šio autoriaus kūrinys buvo „Feodalas“, o tai, reikia pasakyti, kokybiškas masalas. Taigi — užkibau. Ir artimiausio vizito į biblioteką metu susirinkau viską, kas kataloge pažymėta A. Gromovo pavarde. Tiesa sakant, ne tiek jau ir daug.

Jeigu reikėtų lyginti, „Feodalo“ siužetas, mano akimis, pagaulesnis, labiau intriguojantis ir įtraukiantis. Žodžiu, skaityti pastarąjį kūrinį buvo įdomiau. Nepaisant to, „Lemingo metus“ apibūdinčiau kaip brandesnį, subtilesnį darbą. Sakyčiau, sėkmingiau išlaikyta pusiausvyra tarp kandaus sarkazmo ir filosofinio kalbėjimo, mažiau pramoginių elementų. Precedentinių fenomenų – aliuzijas keliančių vardų, situacijų, posakių, tekstų — gausa kreipia į platesnį kontekstą, džiugina atradimais (Borodino, Napoleonas, Kutūzovas, vonegutiškas desantininkas, Mozė, stiuardesė, vardu Žana... — tai tik keletas atkuriamiausių).

Užtat visaip kaip stebėjausi, kai Wikipedija pateikė autoriaus kūrybos chronologiją: pasirodo, „Lemingo metai“ yra vienas iš pirmųjų A. Gromovo romanų, parašytas  visu dešimtmečiu anksčiau nei „Feodalas“. Antra vertus, vėlesnis rašytojo produktyvumas verčia kilstelėti antakius: kasmet po romaną, o kartais ir du. Kiekybė kokybės sąskaita? Nelygu, ką ta kokybe vadinsime. Apskritai, mano galva, atsakymas į klausimą apie pramoginės literatūros tiražavimo ir kokybės sąveiką — ne visada toks jau vienareikšmis ir negatyvus, kaip kad tvirtina S. Lukjanenkos kūrybos skeptikai. Bet apie tai — kitąsyk.

Romano siužetinė linija konstruojama tarsi iš dviejų gijų: pirmoji, fasadinė — kilusios savižudybių epidemijos problema ir jos sprendimo būdų paieška. O šios istorijos fone skleidžiasi antrasis lygmuo — pamažu pagreitį įgaunanti asmeninė pagrindinio veikėjo drama. Visa istorija kuriama iš dviejų pasakojimo perspektyvų — kalbant pirmuoju ir trečiuoju asmeniu.

Romano veiksmas plėtojasi Konfederacijoje, kurios pagrindiniai valdžios organai — keturios institucijos, vadinamos Tarnybomis: Sanitarinė tarnyba, Technologijų ir gamtos apsaugos tarnyba, Avarinė gelbėjimo tarnyba, Gyventojų dvasinės sveikatos tarnyba. „Keturi stulpai, ramstantys šį pasaulį,“ – anot autoriaus. Pagrindinis veikėjas M. N. Malachovas — funkcionierius, t. y. vienos iš minėtų Tarnybų vadovas.

Funkcionierius — nuo žodžio funkcionuoti, ką jis ir daro. Ga­lite manyti, kaip sraigtelis, nors man būtų maloniau galvoti, jog kaip smegenys. Sugedusią detalę išmeta į šiukšlyną ir teisingai daro. Taip ir funkcionierius už savo neapdairumą atsako patsai savimi.

Negana to, kad Malachovui tenka eiti šias atsakingas ir  rizikingas (pasirodo, klaidingo sprendimo atveju Tarnybos vadovo laukia mirties nuosprendis, kurį realizuoti turėtų susiprasti pats prasižengusysis) pareigas, ponas funkcionierius yra kamuojamas reto TKN — teisingo kelio nuojautos — sindromo. Dovana tai ar prakeiksmas — jis ir pats negali vienareikšmiškai atsakyti, mat nors „galvoje tupintis“ sufleris ir gelbsti kebliose situacijose, tačiau to kaina — gniuždantis fizinis skausmas, jau nekalbant apie nelinksmus išgyvenimus.

Vėl smogė į pakaušį — bukai, smarkiai. Kurgi tabletės, kad jas... Nerasiu. Neklauso pirštai. Viešpatie, betgi aš tuoj imsiu staugti iš skausmo... Prisimerkęs jis susipylė burnon likučius iš gertuvės. Trupučiuką palengvėjo. „Demonijus“ taip lengvai nepasitrauks. Jis gelbės savo šeimininką, spardys jį, degins jam smegenis grūdinta geležimi, kiekvienoje situacijoje jis ras vienintelį teisingą sprendi­mą - perspektyvai, kad pragyventų šeimininke kaip įmanoma il­giau... Jis kausis už kiekvieną gyvenimo dieną, kad šeimininkas ne­drįstų rizikuoti savimi ir juo...

Funkcionieriaus Michailovo asmenybė  ir yra kertinė romano ašis. Eilinės neeilinio žmogaus tapatybės paieškos (fragmentiškas tėvas / savanaudis meilužis / „paženklintas“ tarnystės kitiems ženklu valdininkas...) ir desperatiškos pastangos išlikti.

Tiesa, tiesa... Visos reklaminės anotacijos skelbia, esą 1997 m. „Lemingo metai“ pelnė geriausio rusų mokslinės fantastikos romano vardą. Šįkart neprieštarauju.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina


2013/03/13

Aleksandr Gromov. Feodalas.


Feodalas : mokslinės fantastikos romanas / Aleksandr Gromov. - Kaunas : Eridanas, 2007. - 315, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 397). - ISBN 978-9986-97-176-4.

„Feodalas“ — viena iš tų knygų, kurias skaičiau dukart. Savaime tai joks išskirtinės kokybės ženklas, tiesiog kartais pasitaiko situacijų, kai užklumpa „knygų badas“, o čia ir dabar po ranka nėra nieko naujo. Antra vertus, visiškų kliedesių net ir badaudamas antrą kartą juk neskaitytum. O A. Gromovo romano kliedesiu nė nesugalvotum pavadinti.

Idėja nebloga. Net labai nebloga. Plokštuma — neaišku kur, kada ir kieno sukurta išskirtinai įnoringa dykynė, kurion kartas nuo karto „įmetamas“ vienas kitas mūsų pasaulio mirtingasis. O kadangi naujakuriai didžiai nenuovokūs ir dar didžiau sutrikę, jiems reikalingas vedlys ir globėjas, pretenzingai save vadinantis feodalu. Pastarasis ir yra pagrindinis knygos veikėjas. Toks, sakyčiau, kiek melodramiškas. Derinantis susireikšminimą ir saviplaką.  Dykynė eilinius jos gyventojus varo iš proto vien todėl, kad yra dykynė, bet feodalui veiksmo netrūksta, kol galiausiai vieną gražią dieną viskas mirtinai įgrysta ir iškeliauja anas pasaulio krašto ieškoti.

Galėtumei interpretuoti, esą Ploštuma yra kokia baudykla, kurioje blogiukams atseikėjama pagal nuopelnus. Ogi ne. Nei kodėl, nei už ką vargšai žmogeliai čia patenka — paslaptis ir jiems, ir skaitytojui. Apsiribojama visa apimančia ir visa paaiškinančia aksioma: Plokštuma nepaklūsta jokiems logikos dėsniams. Ir tai patrauklu. Viena vertus, nes išvengiama (na, beveik) didaktinių poteksčių, kita vertus — visada gali tikėtis siužeto netikėtumų.

Kiek prastesnis yra idėjos realizavimas. Palyginti gausūs filosofavimai neužkliūva, ne. Tačiau personažai visgi neįveikia pernelyg aukštai iškeltos pirminio sumanymo kartelės. Ir ką — ilgainiui dvelkteli banalumu. Kalbu ne tik apie nesuvaldomą kaimynų slavų pomėgį svetimuose pasauliuose trainiotis su nepilnametėmis ir piktnaudžiauti spiritiniais gėrimais. Apskritai skaitant lydi jausmas, kad autorius pamažu išsikvepia. Ypač blanki pasirodė pabaiga. Tiesiog — laiku nepadėtas taškas.

Dar norėtųsi paminėti rašymo stilių, prisodrintą sarkazmo ir ironijos perliukų. O kartais pelų. Mat kartais autorius neišvengiamai persistengia, bet — kam nepasitaiko?  Šiuo klausimu A. Gromovas, mano akimis, stilistiškai labai artimas tokiems mano skaitytiems rusų fantastams kaip S. Lukjanenka, A. Baronas, S. Loginovas... Ir lygiai taip, kaip minėtuosius, jį ištinka ta pati bėda — imperialistinio šovinizmo propaganda. Neįsivaizduoju, kaip kitiems, bet man šitai gerokai apkartina skaitymo malonumą. Kartais stačiai iki piktumo.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina