Rodomi pranešimai su žymėmis cyberpunk. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis cyberpunk. Rodyti visus pranešimus

2015/05/25

Alastair Reynolds. Apreiškimų erdvė

Apreiškimų erdvė: mokslinis fantastinis romanas / Alastair Reynolds.  Kaunas: Eridanas, 2005. – 1, 2 kn.  (Pasaulinės fantastikos Aukso fondas). ISBN 9955-10-122-9.

Taip jau susiklostė, kad pažintį su Alastair Reynolds pradėjau „Bedugnės miestu“ ir sunku pasakyti, kokie kontekstai ir tekstai tąkart pakišo koją, bet istorija man pasirodė vidutiniokiška, nors ir įstrigo keletas originalesnių detalių. Žodžiu, atėjau, pamačiau, nugalėjau ir į šalį nepelnytai pametėjau. Betgi skaitymo vingiuoti keliai kartkartėmis suteikia antrą galimybę patirti atradimą. Atsitiktinis komentaras fantastinę literatūrą aptarinėjančiame forume sužadino smalsumą ir abejonę, taigi mano skaityklėje vėl atsirado A. Reynolds skaitinys, šįkart – „Apreiškimų erdvė“. Analogiškai pavadinta visa serija, konkrečiai skaičiau šiuo pavadinimu išleistą antrąją ciklo dalį. Antroji ji – chronologiškai žiūrint, optimalios skaitymo sekos niuansai kiti.

2013/07/03

Dmitry Glukhovsky. Metro 2033.

Metro 2033: [romanas] / Dmitry Glukhovsky. - [Vilnius]: Didlaukiai, [2011]. - 447, [1] p. - ISBN 978-609-95217-2-5.

Maskva — pirmasis mano aplankytas metropolitenas, taigi nenuostabu, kad tuomet provincialioms akims ir supratimui megapolio metro paliko neišdildomą įspūdį. Įspūdingo dydžio, o neretai — ir gylio, painus požemių pasaulis, į kurį nusileidus persmelkdavo nejaukumo jausmas. Net gerokai vėliau Berlyne (kuris pirmiausia ir žavi tobulai organizuota transporto sistema) naudojantis metro tiek, kad tai tapo įprastu mechanišku veiksmu, tas nejaukumo jausmas, nors apmalšęs, niekur nedingo, negana to, turėjo polinkį virsti nerimu, vos pasiekus kokią nuošalesnę, pustuštę stotį. Po pažinties su „Metro 2033“ lietuviški mikriukai atrodo kone meiliai: į metro kelti kojos šiomis dienomis nieku gyvu nenorėčiau.

Štai ir prisipažinau: taip, „Metro 2033“ paliko įspūdį. Sąmoningai stengiausi atsiriboti nuo išankstinės informacijos apie knygos turinį, recenzentų vertinimą, neskaičiau komentarų, netgi anotacijos, taigi visiškai nežinojau, ko tikėtis. Deja, kad ir kaip stengiausi išsaugoti tabula rasa nusiteikimą, neišvengiau skepsio: patirtis įspėja, kad rinkodarininkų pamėgtas šūkis „pasaulinis bestseleris“ anaiptol ne visada gali būti dekoduotas kaip kokybės ženklas.  

Kai pagaliau knygą susižvejojau, apstulbino apimtis — 447 psl. Įveikiau per pora parų. Seniai neskaičiau tokio įtraukiančio romano, knygos, kurios negali paleisti iš rankų iki pat paryčių, kad sužinotum ir patirtum kuo daugiau. Ir tuo pat metu jauti kone širdaperšį, kai matai, kaip vis mažėja neperskaitytų lapų skaičius.

D. Glukhovskis kuria postapokaliptinę istoriją su tradiciniais žanro elementais: katastrofą išgyvenę žmonijos likučiai glaudžiasi tuneliuose (šįkart veiksmo vieta labai konkreti — Maskvos metro požemiai); išorinis pasaulis neprieinamas dėl radiacijos (branduolinio karo pasekmė) ir priešiškų gyvybės formų (biologinių ginklų naudojimo rezultatas);  aplinkui vyrauja skurdas, chaosas, nuolatinė grėsmė, baimė ir... Tamsa. Tamsa čia — labiausiai paplitusi valdymo forma, — sako vienas iš knygos personažų.  Pastarųjų gausu, jie spalvingi, eiliniai žmogeliai ir kiek mistifikuoti herojai, tačiau visi įsimintini. Pagrindinis romano veikėjas Artiomas priklauso kartai, kuri užaugo ir subrendo požemiuose, o apie kadaise buvusį kitokį pasaulį ir gyvenimą jame žino tik iš vyresniųjų pasakojimų ir knygų paveikslėlių. Vaikinas nespinduliuoja išskirtine erudicija, tačiau apdovanotas neeiline empatija, todėl, nepaisant paties valios, jam skirtas žmonijos likučių gelbėtojo vaidmuo. Įpareigotas perduoti žinią apie kilusią grėsmę, Artiomas pradeda savo kelionę po metro. Šioje kelionėje patirti nuotykiai bei išgyvenimai ir aprašyti romane. Be nuotykių ir fantastikos, knyga turi pagrindinius tapsmo romanams privalomus elementus.

Iš tiesų nepavadinčiau šios knygos nei sudėtinga, nei gilia. Tačiau kuo ilgiau svarstau, tuo labiau vykusi ji man atrodo. Ypač savo universalumu. Rašytojas telkia dėmesį į požemiuose gyvenančių žmonių buitį ir būtį. Buitis skurdi, nepaisant pastangų, situacija neišvengiamai prastėja. Taigi nenuostabu, kad ir būtis orientuota iš esmės tik į išgyvenimą grėsmingame ir susiskaldžiusiame pasaulėlyje. Pirminį žmonių susitelkimą po katastrofos ilgainiui pakeitė ginkluoti tarpusavio konfliktai ir atsiribojimas (bene geriausiai tai liudija faktas, kad vietinė valiuta — šoviniai). Žodžiu, cyberpunk'as. Autorius sistemingai veda savo herojų keliu, kurio kiekviena stotelė iliustruoja skirtingą politinę, socialinę, religinę visuomenės santvarką. Tiksliau — niūriausias tos santvarkos grimasas, jų absurdiškumą ir beprasmiškumą.

Pagrindinis veikėjas, kaip minėjau, nepretenduoja į genialumą, dargi priešingai, yra gana ribotas: augdamas požemiuose gavo minimalų išsilavinimą, t.y. išmoko skaityti ir rašyti. Kaip pats apie save sako, turi problemų ir su geografija, ir su istorija. Bet būtent šios aplinkybės leidžia autoriui neįsipareigoti istoriškumui, pažvelgti į skirtingas situacijas iš šalies, t.y. stereotipais neapkrauto jaunuolio žvilgsniu. Mano pagyros rašytojui: jis sėkmingai išlaiko kritiškumo ir korektiškumo egzaminą. Kaip rodo patirtis, rusų fantastams būdingas gerokai skaitymą apkartinantis polinkis į šovinizmą ir sovietinę nostalgiją. Taigi D. Glukhovskiui palietus fašizmo / komunizmo temas pradėjau nuogąstauti, kad pasikartos girdėtos ilgesio istorijos. Betgi autoriui būdinga sveika ironija, ypač gerai juntama kultūrinį ir istorinį kontekstą plačiau išmanančiam skaitytojui.

Romano pabaigoje autorius gal kiek persistengia su didaktiniais samprotavimais, tačiau neįkyriai ir ne per saldžiai. Šiurpoka ir tamsi istorija baigiama taip, kaip jau ir dera baigtis — šiurpiai ir tamsiai. Pamoka nepasimokantiems.

Lentynoje guli „Metro 2034“. Tiesa sakant, ir nekantru, ir baisoka pradėti skaityti: tęsiniai — slidus reikalas.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina 
Naikintina

Negaliu susilaikyti ir blogu žodžiu nepaminėti vertėjo ir stilistės. Pastarosios — ypač. Atliktas (?) darbas daugiau nei gėdingas, niekaip nepateisinamas ir neatleistinas. O leidyklai dar ir baudą reikėtų skirti.


2013/05/18

Leonid Aliochin. Puolę Multiversumo angelai.

Puolę Multiversumo angelai: mokslinis fantastinis romanas / Leonid Aliochin. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2005. - 2 kn. - ISBN 9955-10-115-6.  

Viena iš tų knygų, kurias skaityti man buvo sunku. Tiksliau – pirmąją dalį. Taip sunku, kad skaitymas virsta principo reikalu — arba ji mane, arba aš ją.  Tiesa, tasai sunkumas nėra nei besmegeniškas, nei lėkštas, todėl viltis išvysti šviesą tunelio gale skatina versti vis naują puslapį.

Pirmasis neviltin varantis momentas — n+1 veikėjas, iš kurių bent pusės atsisakius turinys tikrai nepatirtų didelių prasmės nuostolių. Tiesa sakant, ne tik kad nepatirtų nuostolių, bet dar ir įgautų pranašumo. Kiekvienas iš tų n+1 su sava (o neretai ir visos giminės, draugų ir pažįstamų) istorija, užmojais ir pamintijimais. Negana to, pastarieji tokie migloti, kad ilgainiui norom nenorom imi tapatintis su rūke klaidžiojančiu ežiuku.

Štai čia ir slypi antrasis kabliukas — hiper/super/ekstra fragmentiškas pasakojimo stilius, kupinas išskirtinai sudvasinto tragizmo. Šiaip jau toks braižas manęs nealergizuoja, ne. Neretai net intriguoja. Bet ponas L. Aliochinas visgi persistengė. Gerokai.

Antrąją dalį skaityti gerokai paprasčiau. Veiksmas pamažu  koncentruojasi ties pagrindiniais veikėjais (beje, kas tie pagrindiniai — tik šioje dalyje ir išryškėja, ir tai, sakyčiau, sąlyginai), mažiau šalutinių linijų, lengviau sekti mintį, netgi sužiba vienas kitas humoro perliukas.

Dar reikėtų paminėti gausias ir sąlyginai šiurkščias smurto scenas, pomėgį kairėn ir dešinėn švaistytis lavonais. Iš dalies duoklė cyberpunk‘o stiliui. Bet ilgainiui vis naujų patrankų gamybos, funkcijų, valdymo aprašai, snukiadaužio scenos ir vien decorum funkciją atliekantys numirėliai ima elementariai užknisti. Pernelyg didelė įvairovė ilgainiui dvelkteli nuoboduliu.

Kas dar? „Neparmušama“ slaviška dvasia, pagardinta aitria naminuke, grynu spiritu, raugintasi agurkėliais, traškiais svogūnų griežinėliais, marinuotais grybukais. Privalomasis rusų fantastų kūrybos atributas.

Ir vis dėlto knyga skaitytina. Gal netgi rekomenduotina. Yra joje kažkas daugiau nei vien postapokaliptinis cyberpuk detektyvas. Nors pasakojimo tema originalumu  nepribloškia. Virtuali tikrovė, jos įsiliejimas /susiliejimas / persiliejimas su realybe — nil nove sub sole. Toliau visokie hakeriai, kiberiai, mutantai, klonai, hard sex scenelės — skamba beveik banaliai.  Šypsnį kelia ateities technologijų gamintojų vardai — Toshiba, Nokia... O visa tai jungia ir skaityti pirmyn gena kas? — rašytojo talentas, manyčiau. Taigi.

„Tęsiant samprotavimus apie išdavystę: ji tuo skaudesnė, kuo labiau nenuspėjama. Kūnas anksčiau ar vėliau mus išduoda: susergame arba mus sužeidžia, arba užklumpa negailestinga senatvė. Draugai nusisuka: mūsų draugystė jiems nusibosta, tampa nenaudinga, o gal įkyriai trukdo. Moterys mus palieka, ieškodamos geresnio, iš nuobodulio, iš pasibjaurėjimo ir šiaip sau. Vaikai pamiršta mūsų pamokymus,  mūsų balso skambesį,  galiausiai ir mūsų veidus.
Bet visa tai suprantama, netgi tikėtina, toks jau tas gyvenimas, likimas, mūsų kryžius ir kiti niekai. Šioms smulkioms kasdienėms išdavystėms esame pasiruošę. Jos yra neišvengiamas šabloniškas blogis, kurį užkrauna mums ir kurį mes patys krauname kitiems. Niekniekiai. Jie išnyksta, mes pasiliekame.
Su mumis pasilieka mūsų prisiminimai apie praeitį. Juose saugoma viskas. Nuo menko, seno, greitai užsitraukusio įbrėžimo iki visą gyvenimą pūvančios žaizdos, kurioje boluoja apnuogintas kaulas. Mūsų praeities liūdesio metraštis, kurio puslapius vis sklaidome likę vienumoje. Vėl ir vėl, diena iš dienos. Metai iš metų.
Kol ir atmintis mus išduoda.“


Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina