Rodomi pranešimai su žymėmis detektyvas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis detektyvas. Rodyti visus pranešimus

2019/01/16

Sarah Pinborough. Ydingas ratas



Sarah Pinborough. Ydingas ratas. – Vilnius: Baltos lankos, 2017.

Pradėsiu nuo to, kad neužsiimu literatūros kritika, neturiu šiam reikalui būtinų žinių ir įgūdžių, netgi pakankamo apsiskaitymo. Ir man vienodai sodai žydi, kas ir kodėl skaito mano įrašus ir kokius potyrius dėl to patiria, jei apskritai patiria. Tokia nuostata randasi ne iš perdėtos arogancijos, netgi priešingai – iš noro iš anksto apsidrausti dėl kaltinimų šališkumu, kompetencijos stoka, spoilerių buvimu ir kitomis erezijomis. Tiek.


Taigi. „Ydingas ratas“. Tobulas pavadinimas. Tiksliau, tobulas originalaus pavadinimo (Behind Her Eyes) adaptavimas. Ir, matyt, pagrindinė priežastis, kodėl nusprendžiau skaityti šį romaną – mistinį psichologinį trilerį, kaip sakoma knygos aprašyme. Na, ir dar srautas ją daugiau kaip metus liaupsinančių komentatorių, įtikinamai pabrėžiančių suktą siužetą ir belekaip netikėtą pabaigą. Beigi, žinoma, nepamirštančių pridurti, esą pats S. Kingas liko sužavėtas S. Pinborough kūrybos.

Romano įvedimo į rinką, populiarinimo strategija tikrai sėkminga. Daug pagiriamųjų straipsnių, dantų užkalbėjimo, išankstinės nuomonės formavimo ir, žiū, jau bėga iš paskos avių banda, nekritiškai atkartojanti marketingo įdiegtas klišes. Pati knyga prasta. Ir prasta ji nepaisant visų gero / blogo skonio, pomėgių, interpretacijų ir pnš. išlygų. Tai tiesiog prasta knyga labai neišrankiam skaitytojui. Jeigu ji Jums patiko – taip, esate neišrankus, prasto skonio, nekritiškas skaitytojas, nes čia negalioja joks „skonio reikalas“.

Netikėta pabaiga? Na... Nebent tam, kuriam homoseksualų santykiai vis dar atrodo wow!, mat būtent toks ir tėra didysis nokautuojantis pabaigos netikėtumas. Toks pribloškiantis, kad nereikalingas net elementaraus loginio pagrindimo, mat romanas gi oficialiai „mistinis“, kas, regis, priimama kaip alogikos legitimacija. Kalbu ne apie pačią idėją, ji išties sukta, bet apie bent minimalų pagrindimą. Bent kruopelytę daugiau, nei pamačiau ir trenkė aistros žaibas.

Preliudija ne ką geresnė. Romano kalba neišsiskirianti, siužeto vingiai daugeliu atvejų lengvai nuspėjami, situacijos atkartoja daugybę kartų tokio tipo knygose / filmuose vaizduotas. Istorija pasakojama iš dviejų veikėjų perspektyvos. Ta, kuriai skirtas priekvaišės vaidmuo, kartas nuo karto dar geba pritraukti, autorė pamėto kad ir standartinių, bet visgi veiksmingų kabliukų. Antroji, priekvaišės vyro meilužė, jau trečiame skyrelyje tampa atgrasi – reto banalumo ir vištos proto tipažas, dievaži, tikrai neperdedu. Joje telpa viskas, ką apibūdina ironiška charakteristika – blondinė. Ir pradžių net nustebau, negi tikrai tokią tuštutę rašytoja „paleis į pasaulį“. Ir ką, ne tik paleido, dargi suteikė pagrindinį dvasingosios samarietės vaidmenį. Tiesa, dar yra priekvaišės vyras – prasigėręs nevykėlis, kažkokiu nesuvokiamu būdu sugebėjęs tapti abiejų damų geismo objektu. Čia, matyt, ir yra priežastis, kodėl romanas vadinamas mistiniu.

2013/05/20

Glen Cook. Drakonas niekada nemiega .


Drakonas niekada nemiega : mokslinis fantastinis romanas / Glen Cook. - Kaunas : Eridanas, 2005. - 359, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 349). - ISBN 9986-97-114-4.
 
Renkantis G. Cook‘o knygą pro akis neprasprūdo faktas, kad bent jau kol kas „Drakonas“ yra vienintelė lietuviškai išversta šio autoriaus sci-fi knyga. Likusios (daugiausia „Juodosios gvardijos“ ciklo) yra fantasy žanro. Prisipažinsiu, šitai kėlė išankstinį skepsį ir nemažai įtarumo. Pasirodo – visai nepagrįstai.

Turinys: yra žmonių ir n+1 ateivių rasės apgyvendintas Kanono kosmosas ir yra jo pasaulius jungiantis Tinklas, po kurį slankioja pusiau vaiduokliški kariniai erdvėlaiviai Sargai, prižiūrintys tvarką Kosmoso pasauliuose. Dar yra piktavalių maištininkų, ambicingų garbėtroškų, prieš savo valią į reikalą įsipainiojusių teisuolių ir vienas kitas pašalietis stebėtojas. Visi jie po kruopelytę neša savo indėlį į istoriją, kuriai lemta paskęsti dar didesnės Istorijos katile.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad siužetinė linija nėra perdėm originali, kai kurios žanrinės idėjos apskritai senos kaip sci-fi pasaulis (pvz., trijų lygmenų ateities megapolių vaizdinys, paskutinį, bet ne pirmą, kartą tokį radau „Multiversumo angeluose“). Bet tai joks trūkumas. Romano (nors labiau norėtųsi  knygą vadinti kosmine epopėja) veiksmas gana įtraukiantis, sėkmingai „paskanintas“ detektyvo elementais.

Pradėsiu nuo to, kas šioje knygoje man tiko ir patiko labiausiai — pusiausvyra ir saikas.

Pusiausvyra tarp pozityvo ir negatyvo, tarp švelnumo ir smurto, tarp ištikimybės ir išdavystės. Labiausiai tą pusiausvyrą įkūnija veikėjai. Bene vos vienas kitas iš jų (anaiptol ne pagrindiniai) yra su aiškiu užrašu ant kaktos „Nepataisomai blogas / Infantiliai geras“. Daugelio likusiųjų charakteriai kuriami laikantis aukso vidurio taisyklės. O kas dar svarbiau — tie charakteriai apskritai yra kuriami. Keletas net labai vykusiai. Beje, nebūtinai žmogiški charakteriai.

Ir saikas. Saikingai kaunasi, saikingai nuobodžiauja, dar saikingiau pasimyli. Saikingas kiekis žmonių ir nežmonių, robotų ir virtualių šmėklų. Na, gal kiek daugoka klonų. Bet šiaip jau — jokių kraštutinumų. Tiksliau, kraštutinumų yra: veikėjų užmojai grandioziniai —  galaktikos valdančiųjų perversmas, tūkstantmečius viešpatavusios tvarkos suardymas ir t.t. Tačiau net tokie kraštutinumai neatlaiko laiko konkurencijos: ką reiškia vienas kitas maištas ir mūšis šimtų, tūkstančių, milijonų metų perspektyvoje? Kai veiksmo vieta — beribė visata, tokia beribė, kad erdvės ir laiko kategorijos išnyksta. Tokiame fone belieka kalbėti apie tęstinumą. Ir tai sąlygiškai. Ką sėkmingai ir daro autorius.

O tasai tęstinumas ne visada glamūrinis. Svarstytinas, abejotinas, nematuotinas įprastais geras/blogas matais. Todėl patrauklus, įsimintinas. Bene didžiausia nuosėda (tai toks dalykas, kuris, perskaičius knygą, prašosi būti apmąstytas) — abejotina žmonijos evoliucija, kai žmogiškumas tampa sąlygiška kategorija.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina

2013/05/01

Dan Brown. Meteoritas.


Meteoritas : [romanas] / Dan Brown. - Kaunas : Jotema, [2006]. - 390, [2] p. - ISBN 9955-13-059-8.

Kai D. Browno bestselerio „Da Vinčio kodas“ šlovė aplankė Lietuvą, nebuvau išimtis ir leidausi į mistinio šv. Gralio ieškojimus. Kaip, kur ir su kuo — šiandien, nors užmušk, nepamenu. Ir visai ne dėl nuo aprašomų įvykių prabėgusių keleto metų. Čia panašiai kaip su  A. Puipos „Nuodėmės užkalbėjimu“ — užteko peržengti kino salės slenkstį ir jau pamiršau, ką joje rodė. Yra, matyt, tam tikra kategorija reiškinių, kurių mano atmintis paprasčiausiai „nepalaiko“. Nesuderinta sąsaja ar kažkas tokio. Analogiškai, beje, nutiko ir su „Kodo“ ekranizacija. Na, beveik analogiškai, nes pora dalykų pamenu gerai: liūdnai senstelėjusį Tomą Hanksą ir beviltiškai prie jo nederančią Ameliją iš Monmartro...


Taigi,  „Meteoritas“. Žinojau, ką imu, žinojau, ko galiu tikėtis. Nepaisant to — pribloškiantis lėkštumas. Šitas „politinis / detektyvinis romanas“ iš tiesų ne kas kita, kaip hooliwudinio „šaudo–gaudo“ filmiūkščio scenarijus. Būtina pridurti – amerikietiškas. Su privaloma dvasinga maldele: „Visuomenė turi teisę žinoti. Ir jie sužinos!“. O toliau kas: sportiniais marškinėliais ir džinsais vilkintis „savas vaikinas“ — JAV prezidentas, korumpuotos saugumo tarnybos, klastūnas senatorius, bebaimė kovotoja jo dukra, NASA intrigos, keletas ryklių,  kalnas tuščiažodžiavimo ir vienas meteoritas. Tebūnie tik vienas. Deja, ir tas pats pasirodė besąs „padielkė“. Kaip ir pono D. Browno rašytojo talentas.



Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina